Svorio netekimo peptidai pirmiausia padeda numesti svorio reguliuodami apetitą, medžiagų apykaitą ir riebalų skaidymąsi. Jų veiksmingumas reikalauja sveiko gyvenimo būdo ir dažniausiai tai yra receptiniai vaistai; jie neturėtų būti naudojami aklai.
Svorio netekimo peptidai yra biologiškai aktyvių peptidų, veikiančių organizmo medžiagų apykaitos kelius, klasė, ypač GLP-1 receptorių agonistai (pvz., liragliutidas, smegliutidas ir telpoglutidas). Jie tiesiogiai „nedegina riebalų“, o padeda kontroliuoti svorį įvairiais mechanizmais:
Apetito slopinimas ir sotumo didinimas: Svorį mažinantys peptidai aktyvina GLP{1}}1 receptorius smegenyse (pvz., pagumburyje), siųsdami „sotumo“ signalus į organizmą ir sumažindami potraukį kaloringam maistui. Jie taip pat sulėtina skrandžio ištuštinimą, todėl maistas ilgiau išlieka skrandyje, todėl pailgėja sotumo jausmas.
Metabolizmo reguliavimas ir jautrumo insulinui gerinimas: jie gali skatinti insulino sekreciją, slopinti gliukagono išsiskyrimą, stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje, sumažinti cukraus kiekio kraujyje svyravimus po valgio ir taip sumažinti riebalų kaupimosi riziką. Kai kurie peptidai taip pat gali pagerinti atsparumą insulinui, todėl jie ypač tinka žmonėms, sergantiems metaboliniu sindromu.
Skatina riebalų apykaitą ir energijos suvartojimą: tam tikri peptidai gali aktyvuoti lipazes, pagreitindami trigliceridų skaidymąsi į laisvas riebalų rūgštis; tyrimai taip pat parodė, kad jie gali paskatinti baltųjų riebalų pavertimą rudaisiais riebalais, sustiprinti termogenezę ir pagreitinti bazinę medžiagų apykaitą.
Reikšmingas klinikinis svorio metimo poveikis, bet skiriasi kiekvienam žmogui: Klinikiniai duomenys rodo, kad smegliutidas vidutiniškai numetė maždaug 15 %, telpoglutidas – iki 20,9 % (tyrimas SURMOUNT-1), o liragliutidas, vartojant 1,8 mg paros dozę, numetė iki 2 kg. Tačiau poveikį daro didelę įtaką individuali medžiagų apykaita, mityba ir fizinio krūvio įpročiai.